2026 m. spalio 23 d. 13 val. Lietuvos mokslų akademijos konferencijų salėje vyks renginys skirtas paminėti Lietuvos religijotyros pradininko Gintaro Beresnevičiaus 65-osioms metinėms bei Lietuvos religijotyrininkų draugijos 25 -osioms metinėms.
Nuotraukos šaltinis: wikipedia.lt
Pastaruosius dvidešimt penkerius metus Lietuvos religijotyros mokslas sparčiai vystėsi, religijų tyrimai rado vietą įvairiose mokslinėse disciplinose, surengta svarbių nacionalinių bei tarptautinių religijų tyrimus pristatančius akademinių renginių. Šis ketvirtis religijotyros plėtros amžiaus neatsiejamas nuo Gintaro Beresnevičiaus asmenybės ir jo darbų. Tad kviečiame religijų tyrėjus dalyvauti Lietuviškosios religijotyros skaitymuose bei diskusijose apie šiuolaikinę religijotyrą Lietuvoje.
Balandžio 21 d. LRD valdybos narė Maritana Larbi Bonos universitete apsigynė savo daktaro disertaciją „Abū Laiṯo as-Samarqandžio (m. 375/986) veikalas apie islamo etiką Tanbīh al-ġāfilīn IX – X a. Vidurinės Azijos idėjų raidos kontekste”.
Ši disertacija apie mažai tyrinėtą tačiau itin svarbų darbą praplečia supratimą apie islamo etinės minties istoriją.
Disertacijos anotacija: Šioje disertacijoje nagrinėjamas Vidurinės Azijos hanafitų mokslininko Abū Laiṯo as-Samarqandžio (m. 375/986) veikalas Tanbīh al-ġāfilīn Vidurinės Azijos IX–X a. idėjų istorijos raidos kontekste. Nors šis veikalas laikomas vienu žinomiausių islamo tradicijos religinio-didaktinio pobūdžio tekstų, iki šiol jis dar nebuvo tiriamas. Šios disertacijos tikslas – Tanbīh al-ġāfilīn analizuoti ne vien kaip kompiliacinę pamokslų ir dorovinio ugdymo literatūrą, bet kaip etinį-normatyvinį diskurso lauką, kuriame plėtojamos pagrindinės žmogaus sampratos, santykio su Dievu, socialinės tvarkos ir moralinės savidisciplinos idėjos.
Pagrindinis dėmesys skiriamas klausimui, kaip Samarqandis, atrinkdamas, komponuodamas ir interpretuodamas Korano eilutes, pranašo tradicijas, ankstyvųjų mokslininkų posakius, išminties sentencijas ir moralinius pamokymus, sukuria nuoseklią etinę koncepciją. Ypatingas dėmesys skiriamas apreiškimo, proto, teisės ir moralės santykiui, taip pat metodologiniam autoriaus požiūriui į nekanonines, silpnas ir kai kuriais atvejais net sufabrikuotomis laikomas tradicijas. Tyrimas atskleidžia, kad nepaisant kompiliacinio veikalo pobūdžio, Tanbīh al-ġāfilīn pasižymi aiškia argumentacine struktūra, o žmogaus veiksmus pirmiausia aiškina teologinės etikos perspektyvoje.
Disertacijoje taip pat siekiama lokalizuoti Tanbīh al-ġāfilīn hanafitiškos teisės moralės, ankstyvosios Vidurinės Azijos asketizmo tradicijos, religinio ugdymo kultūros bei Samanidų epochos politinių ir kultūrinių procesų sankirtoje. Tokiu būdu darbas prisideda prie ikimoderniosios islamo etikos tyrimų ir parodo, kad Samarqandžio veikalas gali būti laikomas svarbia vėlesnių sisteminių islamo etikos teorijų prielaida ir ankstyvuoju jų formavimosi etapu.
LRD nariai Linas Tavaras ir Dovydas Skarolskis skaitė pranešimus 6-ojoje CEENASWE (Central and Eastern European Network for the Academic Study of Western Esotericism; liet. Centrinės ir Rytų Europos vakarietiškojo ezotericizmo akademinių tyrimų tinklas) konferencijoje, vykusioje birželio 5–6 d. Rijekos universitete, Kroatijoje.
Šių metų konferencijos tema – „Transcription of Visuality: From the Tradition of Esotericism to Traditional and Contemporary Artistic Practices“.
Gegužės 21 d. LRD narė dr. Kristina Jonutytė pristatė savo naują knygą „Between the Buddha and the New Tsar: Urban Religion and Minority Politics at the Asian Borderlands of Russia” („Tarp Budos ir naujojo tsaro: miesto religija ir mažumų politika rusiškuose Azijos paribiuose”). Knygą išleido Cornell University Press.
Ši knyga, paremta ilgamečiais dr. K. Jonutytės tyrimais Buriatijoje ir Mongolijoje kelia klausimus apie tai, ką reiškia išlaikyti vietines religingumo formas opresyvios Rusijos mažumų politikos akivaizdoje bei kaip patys mažumoms priskiriami žmonės supranta ir įprasmina savo religines praktikas. Ši etnografinė studija ne tik atveria kaip nepaisant bendradarbiavimo ir kooptacijos mažumų religinės gali tapti ir kultūrinio suverenumo erdve, bet ir tai, kaip sąveikauja religija ir urabnistinė aplinka.
Gegužės 11 -13 dienomis Helsinkio universitete vykusioje religijos studijų ir teologijos tyrimų konferencijoje „Religijų studijos ir teologija neužtikrintumo laikais” pranešimus skaitė trys LRD narės – prof. Milda Ališauskienė, dr. Gražina Bielousova ir doc. dr. Rasa Pranskevičiūtė – Amoson.
Gegužės 19 d. prof. Audrius Beinorius Stasio muziejuje Panevėžyje skaitė paskaitą apie tibetietiškojo budizmo kelią į Lietuvą XX a. Ši paskaita – tai dalis menininko Lino Katino parodą „Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“ lydinčių renginių.
Savo paskaitoje prof. A. Beinorius kėlė klausimą kaip budizmo idėjos pasiekė Lietuvą ir kokiomis aplinkybėmis čia pradėjo formuotis pirmosios budistinių praktikų bendruomenės. Vienu svarbiausių paskaitos akcentu tapo pasakojimai apie iš Buriatijos atkeliavusią tibetietiško budizmo tradiciją puoselėjusi lietuvių bendruomenė ir jos mokytojas Bidija Dandaronas (1914–1974). B. Dandaronas – iškilus buriatų kilmės budizmo mokytoja ir filosofas bei ir vienas svarbiausių budizmo skleidėjų Sovietų Sąjungos laikotarpiu. Paskaitoje aptarta, kaip šio lamos mokymas bei asmenybė subūrė platų mokinių ratą, kuriame buvo ir lietuvių, ir kaip ši tradicija buvo persekiojama bei perduodama sudėtingomis sovietinio laikotarpio sąlygomis. Taip pat kalbėta apie lietuvių mokinių veikimą šioje budistinėje aplinkoje; budizmo praktikų ir tekstų perdavimą neoficialiuose intelektualiniuose tinkluose; budizmo idėjų sklaidą Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu; ir šios tradicijos reikšmę šiandieniniam budizmo supratimui Lietuvoje.
Prof. A. Beinorius – vienas iš LRD steigėjų bei ilgamečių narių.
Balandžio 21 d. vakarą VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Žiemos sode dr. Michał Zawiślak, religijos ir teisės ekspertas iš Liublino katalikškojo Jono Pauliaus II-ojo universiteto skaitė paskaitą apie religijos teisinį reguliavimą Lenkijoje ir jo sociologines pasekmes. Dr. Zawislak Lietuvoje vieši su Erasmus+ vizitu. Jis taip pat skaitė paskaitas ir VU Azijos ir transluktūrinių studijų institute. Ši vieša paskaita buvo surengta kaip bendras TSPMI ir Lietuvos religijotyrininkų draugijos renginys.
Balandžio 16-19 dienomis Bratislavoje vykusioje ISORECEA (Tarptautinės religijų studijų Rytų ir Centrinėje Europoje asociacijos) konferencijoje pranešimus skaitė ir diskusijas moderavo penki LRD nariai: Milda Alisauskiene, Rasa Pranskevičiūtė – Amoson, Deimantas Valanciunas, Rosita Garškaitė-Antonowicz ir Gražina Bielousova.
Ši konferencija Lietuvai tapo istorine: konferencijos metu vykusiame visuotiniame narių susirinkime į ISORECEA valdybą buvo išrinktos net trys Lietuvos mokslininkės:
Prof. Milda Ališausikiene (Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedra / Lietuvos socialinių mokslų centras) – ISORECEA prezidentė;
Dr. Rasa Pranskevičiūtė – Amoson (Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių tyrimų institutas)- valdybos narė;
Evelina Juchnevičiūtė (VDU Sociologijos katedros doktorantė) – generalinė sekretorė.
Tai – ilgamečio įdirbio tarptautinėse religijotyros organizacijose ir moksliškumo pripažinimas bei laimėjimas Lietuvos religijotyrai.
Nuotraukos šaltinis: R. Pranskevičiūtės – Amoson asmeninis archyvas.
2026 m. kovo 27 d. LRD narė Gintarė Sereikaitė – Motiejūnė Azijos ir transkultūrinių studijų institute sėkmingai apsigynė daktaro disertaciją „Įsigalinimo raiška poligaminėse santuokose: etnografinis musulmonių moterų patirčių tyrimas religiniame ir socialiniame kontekstuose“ ir jai buvo suteiktas etnologijos daktarės laipsnis.
Disertacijai vadovavo prof. dr. Victor Celestin de Munck (Vilniaus universitetas).
Savo disertacjoje dr. Gintarė Sereikaitė – Motiejūnė gilinosi į tai, kaip musulmonės moterys išgyvena poligaminių santuokų praktiką ir kokiais būdais jos veikia religinių bei socialinių normų rėmuose. Disertacijoje analizuojama musulmonių moterų įsigalinimo (angl. agency) raiška poligaminėse santuokose, sutelkiant dėmesį į jų patirtis ir sprendimus religiniame bei socialiniame kontekstuose. Tyrimas paremtas etnografiniu lauko tyrimu Amane, Jordanijoje, ir virtualia etnografija, tiriant musulmonių moterų patirtis uždarame internetiniame forume. Tokia prieiga leidžia nagrinėti tiek individualias, tiek kolektyvines moterų patirtis, neapsiribojant vienu geografiniu ar socialiniu kontekstu.
2025 m. gruodžio 5 dieną Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto metinės Lietuvos politikos mokslų konferencijos „Atsparumo vizija: valdymas ir politika nežinomybės kontekste“ metu įvyko diskusija „Atsparios Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje beieškant“. Diskusija buvo skirta Lietuvos ortodoksų bažnyčių situacijos karo Ukrainoje kontekste aptarimui, kelti klausimai apie bažnyčios skilimo procesą bei valstybės institucijų dalyvavimą jame, bei apie Maskvos patriarchato įtaką ortodoksų bažnyčiai Lietuvoje. Diskusiją moderavo Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto sociologė dr. Gražina Bielousova. Diskusijoje dalyvavo sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Milda Ališauskienė, sociologas, Lietuvos socialinių mokslų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas Andrius Marcinkevičius, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Nerijus Maliukevičius ir istorikė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Regina Laukaitytė.
Į diskusiją kaip respondentai buvo pakviesti abiejų jurisdikcijų, Maskvos patriarchato ir Ekumeninio patriarchato atstovai. Lietuvos stačiatikių bažnyčią (Maskvos patriarchatas) atstovavo kun. Sergej Kazarinov, arkivyskupijos vadovo metropolito Inokentijaus asmeninis sekretorius, kun. Konstantin Lazukin, Vilniaus stačiatikių parapijos klebonas, ir Jolita Seredaitė, Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kanceliarijos atstovė. Ortodoksų bažnyčią Lietuvoje (Konstantinopolio patriarchatas) – kun. Gintaras Sungaila, Vilniaus Švč. Trejybės parapijos klebonas, arkikun. Vladimiras Seliavko ir l.e.p. egzarcho kancleris arkikun. Vitalijus Mockus.
Diskusiją pradėjo M.Ališauskienė, pabrėždama, kad šiuolaikinėje visuomenėje stebimas religijos dvilypumas ir poslinkis nuo religijos kaip vienijančio veiksnio prie religijos kaip veiksnio, lemiančio sociopolitinius bei geopolitinius konfliktus. Religijos reiškinio supratimas neatsiejamas nuo ne tik tekstų, hierarchijos, jeigu tokia yra, veiksmų bet ir tikinčiųjų kasdienybės bei jų religinių praktikų matymo. M.Ališauskienė atkreipė dėmesį į amerikiečių antropologės Catherine Wanner tyrimus Ukrainoje, kur po to kai valstybės iniciatyva buvo įkurtas Konstantinopolio patriarchatas, visuomenėje susiformavo save “tiesiog ortodoksais” laikančių žmonių grupė, nepriskirianti savęs nei vienai ortodoksų bažnyčios struktūrai. Todėl ieškant atsparios ortodoksų bažnyčios Lietuvoje svarbu kalbėti ne tik apie jos hierarchus ir dvasininkus, bet ir apie bendruomenes, jų požiūrius į susidariusią situaciją bei kartu ieškoti sprendimų.
Dr. Andrius Marcinkevičius atkreipė dėmesį į terminijos ir istorinės tapatybės problemas. Kalbėdamas apie stačiatikių padėtį, jis klausė, ar šiandien tinkamiau kalbėti apie „skilimą“, „atsiskyrimą“ ar apie naujos religinės tradicijos atsiradimą. Lietuvos ortodoksų bažnyčia tapo pavaldi Maskvos patriarchatui kai XVIII a. po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos, todėl nuo to laiko buvo glaudžiai susijusi su Rusijos kultūriniu ir kalbiniu lauku. 2022 metų karas, pasak A, Marcinkevičiaus, tapo lūžio tašku, kai Maskvos patriarchatas imtas tapatinti su „Rusų pasaulio“ ideologija. Tad Konstantinopolio egzarchato atsiradimas Lietuvoje – logiška dalies tikinčiųjų, norinčių išsaugoti ortodoksų tapatybę be politinės Maskvos įtakos, reakcija. Valstybė, A. Marcinkevičiaus manymu, šiame procese atliko minimalią intervenciją, tačiau šis procesas žymi naują etapą – bandymą kurti vietinę ortodoksų tradiciją, sugrąžinančią ortodoksiją prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaknų ir labiau atliepiančią šiuolaikinės visuomenės nuostatas.
Doc. Nerijus Maliukevičius kalbėjo apie religijos ir politikos sąveiką informacinio karo kontekste. Jis priminė, kad religija seniai naudojama kaip Rusijos švelniosios galios įrankis, o karo metu V. Putino ir patriarcho Kirilo retorika sudaro agresyvų „duetą“, kuriame politiniai ir kariniai veiksmai pateisinami religiniais argumentais. Jo teigimu, didžiausias iššūkis demokratinėms valstybėms – neleisti, kad religija būtų suvokiama vien kaip grėsmės šaltinis, tačiau kartu ir neprarasti budrumo vertinant politizuotos teologijos įtaką. Lietuvoje, pasak jo, egzistuoja polinkis „saugumizuoti“ religiją – stačiatikybė vis dažniau matoma ne kaip viena iš religinių mažumų, o kaip potenciali saugumo rizika.
Dr Regina Laukaitytė pasidalijo istorine perspektyva, apmąstydama sovietmečiu patirtą valstybės kišimosi į bažnyčios gyvenimą ir šiandieninį, labiau matomą valstybės vaidmenį reguliuojant religijos lauką. Jos teigimu, Lietuva, reaguodama į karo ir saugumo iššūkius, natūraliai ėmėsi aktyviau remti ir formuoti naujas bažnytines struktūras, tačiau tai kartu kelia klausimų dėl jų ilgalaikio tvarumo ir gyvybingumo. Ji svarstė, ar naujoji ortodoksų struktūra, atsirandanti sekuliarėjančios visuomenės ir jautrių diskusijų apie Rusiją bei rusakalbius kontekste, galės tapti tvirta atrama tikintiesiems. Pasak R. Laukaitytės, svarbu, kad valstybės reakcijos nepersiduotų kaip nepasitikėjimas visa ortodoksų bendruomene, todėl ji ragino vengti apibendrinančių vertinimų ir siekti didesnio pasitikėjimo tarp įvairių visuomenės grupių.
Diskusijos metu buvo aptartos kelios kertinės temos. Prof. M. Ališauskienė atkreipė dėmesį į daugumos ir mažumos santykį: posovietinėse šalyse valstybė dažnai stipriau reguliuoja religiją. Ji pabrėžė, kad tikintieji neturėtų būti laikomi pasyviais veikėjais – bendruomenės turi savo agentiškumą ir gebėjimą reflektuoti politinius ir religinius įvykius. Doc. Nerijus Maliukevičius papildė, kad šalia karo atsiranda ir naujų migracijos bangų – ukrainiečių, baltarusių, kitakalbių – todėl svarbu kurti bendrą socialinį audinį, o ne gilinti takoskyras. Moderatorė dr. Gražina Bielousova apibendrino, jog pokalbis natūraliai perėjo nuo diskusijos apie religinę tapatybę prie pokalbio apie tautinį identitetą ir saugumą, o tai rodo, kaip glaudžiai šie laukiai susiję.
Diskusijoje pasisakė ir abiejų ortodoksų bendruomenių atstovai, kurie pristatė savo matymą apie Bažnyčios vietą Lietuvos visuomenėje. Jų pasisakymuose daugiausia dėmesio skirta bendruomenių kasdieniam gyvenimui, ryšiui su valstybe ir atsakomybės karo kontekste klausimams. Ši diskusija žymėjo ir pirmąjį kartą, kai po Konstantinopolio visuotiniam patriarchatui priklausiančio Lietuvos egzarchato įsteigimo abiejų ortodoksiškųjų tradicijų atstovai viešai susitiko bendrai diskusijai.
Diskusijos pabaigoje prof. M. Ališauskienė padėkojo dalyviams, pabrėždama, jog visos pozicijos – nuo akademinių iki bendruomeninių – yra svarbios siekiant suprasti ortodoksų Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Ji kvietė tęsti pokalbį ir išlaikyti atvirą erdvę skirtingoms patirtims. Renginys parodė, kad ortodoksų bendruomenės Lietuvoje, nors ir mažos, yra matomos ir aktyvios, o jų ateitis priklausys nuo valstybės politikos, geopolitinės situacijos ir pačių tikinčiųjų gebėjimo kalbėti savo balsu. Diskusija tapo svarbia šiuo metu vykdomo tarptautinio mokslinių tyrimų projekto “Religinės permainos ir demokratinis atsparumas: religijų atsako į (geo)politines krizes lyginamasis tyrimas (RELIDEM) iniciatyva ir reikšmingu indėliu į platesnį klausimą – kaip religija gali išlikti atspari, kai ją supa karo, saugumo ir identiteto iššūkiai.
Straipsnis parengtas vykdant tarptautinį mokslinių tyrimų projektą “Religinės permainos ir demokratinis atsparumas: religijų atsako į (geo)politines krizes lyginamasis tyrimas (RELIDEM), kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMT), sutarties Nr. S-HERA-25-2.
