LRD valdybos pozicija dėl atsisakymo suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą „Romuvai“

LR Prezidentui Gitanui Nausėdai
LR Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
LR Seimo nariams
LR Ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui
LR Teisingumo ministrui Elvinui Jankevičiui

2019 m. rugsėjo 27 d.

2019 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos Seimui nusprendus nesuteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ (toliau – „Romuva“), Lietuvos religijotyrininkų draugija išreiškia susirūpinimą dėl šio sprendimo atitikties esminiams teisinės valstybės bei demokratijos principams, o taip pat dėl žmogaus teisių užtikrinimo bei valstybės ir religijos atskirumo principo įgyvendinimo.

2017 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija parengė išvadą, jog „Romuva“ atitinka Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme (1995 m. spalio 4 d. Nr. I-1057, nuo 2010 m. sausio 5 d. galiojanti suvestinė redakcija) nustatytus reikalavimus, keliamus valstybės pripažinimo siekiančioms religinėms bendrijoms. Ši išvada pagrįsta aktualių įstatymų reikalavimų analize, moksliniais „Romuvos“ ir šiuolaikinės pagonybės apskritai tyrimais, specialiai ministerijos užsakymu atliktos reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos rezultatais. Vis dėlto, ignoruojant religijos tyrėjų, šiam klausimui aktualių sričių mokslininkų ir kitų specialistų nuomones, Seime priimtas bendrijai nepalankus sprendimas.

Pripažįstant teisėtą įvairių pasaulėžiūrų piliečių interesą dalyvauti valstybės gyvenime ir priimant jį grindžiančius sprendimus, įvykiai prieš ir per šio valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso suteikimo klausimo svarstymą akivaizdžiai atskleidė, kad Seimo narių sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos teisinius principus ir pagarbą žmogaus teisėms. Paradoksalu, kad teigiamam sprendimui dėl šio statuso suteikimo „Romuvai“ labiausiai priešinosi buvę ir esami Seimo žmogaus teisių komiteto nariai. Tuo metu, kai Jungtinėse Tautose kalbama apie kompleksiškos žmogaus teisių sampratos taikymą, Lietuvoje grįžtama prie supratimo, kad teisė į religijos laisvę ir įstatymuose numatytas teises priklauso tik kai kuriems išrinktiesiems. Pagrįstai tikėtina, kad „Romuvą“ kaip religinę bendriją ir jos narius diskriminuojantį Seimo sprendimą nemaža dalimi nulėmė šališki įvairių socialinių grupių išsakyti argumentai.

Ypatingą vaidmenį priimant „Romuvą“ diskriminuojantį sprendimą atliko 2019 m. birželio 27 d. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Gintaro Grušo Seimo nariams išsiųstas elektroninis laiškas, kuriame pateikti neva moksliniai ir teisiniai argumentai, turintys pagrįsti atsisakymą priimti „Romuvai“ palankų sprendimą. Susipažinę su šiuo raštu, kaip religijų tyrėjai pažymime, kad (žemiau pateikiami komentarai pagal arkivyskupo rašto punktus):

1. Pavadinimo pasirinkimas yra religinės bendrijos apsisprendimo reikalas. Pavadinimas nebūtinai įvardina vien tik faktus – lygiai taip pat jis gali įvardinti ir siekinius. „Romuva“ siekia iš naujo išgyventi protėvių (plačiąja prasme – baltų) tikėjimą ir šiuo požiūriu bendrijos pavadinimas yra aiškus ir neklaidinantis ne tik teisine, bet ir bendrąja prasme. Kartu pažymėtina, kad valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso suteikimo aspektu „Romuvos“ deklaruojamas siekis atkurti senovės baltų tikėjimą neturi jokios reikšmės; pagal LR religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą valstybė pripažįsta ne istorines, o atramą visuomenėje turinčias religijas, kurių mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.

2. Arkivyskupo laiške teigiama, kad „Romuvos“ religinė bendrija gyvuoja trumpiau nei įstatymo reikalaujamus 25 metus. Šis argumentas neturi rimto pagrindo, nes iki įstatymo priėmimo 1995 m. Lietuvoje apskritai nebuvo teisinės sąvokos „religinė bendrija“. Įstatyme nustatyta, kad valstybė gali pripažinti religines bendrijas, kurios teisėtai veikė po 1918 m. Taip pat pažymėtina, kad 1992 m. įregistruota Vilniaus „Romuvos“ bendruomenė buvo viena iš Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ steigėjų ir šiandien yra jos dalis, todėl įstatymo nustatytas 25 metų reikalavimas yra visiškai aiškiai įvykdytas.

3. Arkivyskupas G. Grušas nepagrįstai teigia, kad „Romuvos“ tikėjimas nėra pakankamai susiformavęs doktriniškai ir tariamai dėl to nėra galimybės įvertinti, ar bendrijos mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Esminiai „Romuvos“ tikėjimo principai yra išdėstyti šios religinės bendrijos įstatuose, pats tikėjimas buvo viešai praktikuojamas ne vieną dešimtmetį, tad valstybei tikrai turėjo užtekti laiko nustatyti, koks šio tikėjimo mokymo ir apeigų santykis su įstatymu ir visuotinai priimtomis moralės normomis – visiškai nepriklausomai nuo to, kad „Romuva“ iki šiol neišplėtojo išsamios teologijos. Čia greičiausiai matome atvejį, kai vienos religijos struktūra normatyvizuojama ir ją bandoma primesti kaip matą kitoms religijoms vertinti.

4. Nėra aišku, kaip arkivyskupas G. Grušas norėtų matuoti visuomenės palaikymą atskiroms religinėms bendrijoms – kas yra jo neįvardinti „platesni tyrimai“? Tradicinėmis Lietuvoje laikomos žydų ir musulmonų bendruomenės visuomenės nuomonės apklausose vertinamos akivaizdžiai prasčiau nei „Romuva“; be to, šios religinės bendruomenės (šiuo atžvilgiu galima pridėti ir karaimus) yra mažesnės narių skaičiumi. Jei „Romuva“ neturi atramos visuomenėje, kyla retorinis klausimas: kuri iš valstybės pripažintų religinių bendrijų ją turi?

Apgailestaujame, kad tokie nepagrįsti argumentai Seimo nariams buvo pateikti tą pačią dieną, kai jie turėjo priimti sprendimą dėl „Romuvos“ pripažinimo. Taip turbūt siekta paveikti Katalikų bažnyčios autoritetu ir išvengti galimybės, kad argumentai bus apsvarstyti ir įvertintas jų turinys.

Panašūs argumentai dėstyti ir 2019 m. birželio 28 d. LR teisingumo ministerijai atsiųstame Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus kun. Kęstučio Smilgevičiaus pasirašytame laiške, kuriame kaip nemokslinės, neobjektyvios ir šališkos kvestionuotos ir Ministerijos pateiktos išvados. Lietuvos religijotyrininkų draugijos narių, tarp kurių yra ir šiuolaikinio religingumo apskritai, ir šiuolaikinės pagonybės bei „Romuvos“ konkrečiai tyrimus atliekančių mokslininkų, nuomone, dėl teksto pobūdžio ir apimties išvadoje neaptarta daugelis klausimų, susijusių su sąvokomis ir jų interpretacija, bet išdėstyti duomenys ir argumentai atitinka dabartinį mokslinį šios religinės bendrijos supratimą. Be to, išvados tikrai negalima apibūdinti kaip šališkos ar apologetinės: pavyzdžiui, priešingai nei tiki daugelis „Romuvos“ narių, šiame dokumente ji apibūdinama kaip moderniuoju laikotarpiu susiformavęs naujasis religinis judėjimas.

Lietuvos religijotyrininkus stebina minimo laiško tonas, apeliuojantis į neva mokslinį objektyvumą, kuriuo prisidengus viena religinė grupė iš galios pozicijų siekia „moksliškai įvertinti“ Teisingumo ministerijos ekspertų parengtas išvadas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Lietuvos vyskupų konferencija nesikreipė nei į vieną Lietuvos religijotyrininkų draugijos mokslininką konsultacijoms dėl „Romuvos“ religinio statuso įvertinimo – šis laiškas yra pačios Katalikų bažnyčios narių parengtas tekstas. Jame ignoruojamos akademinėje bendruomenėje vyraujančios religingumo sampratos ir moksliniais tyrimais pagrįsti argumentai ir vietoje jų remiamasi išskirtinai krikščioniškuoju požiūriu grindžiamomis sąvokomis ir sampratomis, tokiu būdu neteisingai pritaikant įstatymuose nustatytus teisinius principus, užkertant kelią naudotis įstatymuose numatytomis ir teisėtai priklausančiomis teisėmis, skleidžiant sąmokslo teorijas ir kurstant netoleranciją bei įtampą visuomenėje. Tai kelia įvairių sričių šalies ir užsienio mokslininkus vienijančios Lietuvos religijotyrininkų draugijos susirūpinimą.

Sprendimas „Romuvai“ nesuteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso svarbus ne tik kaip atskiros religinės bendrijos narių žmogaus teisių pažeidimo atvejis, bet ir kaip pagrindas, sudarantis prielaidas piliečių nepasitikėjimui valstybės teisiniais principais, jais grindžiamų teisėtų lūkesčių įgyvendinimu bei žmogaus teisių įtvirtinimu augti. Todėl rekomenduojame:

1. vertinant religijas, vadovautis objektyvumo, nešališkumo principais paremta moksline, o ne konfesine perspektyva;

2. priimant su religinėmis bendrijomis ir bendruomenėmis susijusius sprendimus, vadovautis teisinės valstybės bei demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir valstybės bei religijos atskirumo principais ir ekspertų pateiktomis išvadomis;

3. įvertinti, ar iš tiesų šiuo metu valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso gavimo siekiančiai bendrijai pagal LR religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą taikomas 25 metų laikotarpis yra optimalus siekiant nustatyti, ar jos mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, tai įmanoma padaryti per trumpesnį laikotarpį.

Lietuvos religijotyrininkų draugijos valdybos nariai:

doc. dr. Rasa Pranskevičiūtė-Amoson
dr. Eglė Aleknaitė
prof. dr. Milda Ališauskienė
prof. habil. dr. (hp) Audrius Beinorius
doc. dr. Aušrelė Pažėraitė