Žyma: disertacija

LRD narė Maritana Larbi apsigynė disertaciją apie Vidurinės Azijos islamo veikalą Tanbīh al-ġāfilīn

Balandžio 21 d. LRD valdybos narė Maritana Larbi Bonos universitete apsigynė savo daktaro disertaciją „Abū Laiṯo as-Samarqandžio (m. 375/986) veikalas apie islamo etiką Tanbīh al-ġāfilīn IX – X a. Vidurinės Azijos idėjų raidos kontekste”.

Ši disertacija apie mažai tyrinėtą tačiau itin svarbų darbą praplečia supratimą apie islamo etinės minties istoriją.

Disertacijos anotacija:
Šioje disertacijoje nagrinėjamas Vidurinės Azijos hanafitų mokslininko Abū Laiṯo as-Samarqandžio (m. 375/986) veikalas Tanbīh al-ġāfilīn Vidurinės Azijos IX–X a. idėjų istorijos raidos kontekste. Nors šis veikalas laikomas vienu žinomiausių islamo tradicijos religinio-didaktinio pobūdžio tekstų, iki šiol jis dar nebuvo tiriamas. Šios disertacijos tikslas – Tanbīh al-ġāfilīn analizuoti ne vien kaip kompiliacinę pamokslų ir dorovinio ugdymo literatūrą, bet kaip etinį-normatyvinį diskurso lauką, kuriame plėtojamos pagrindinės žmogaus sampratos, santykio su Dievu, socialinės tvarkos ir moralinės savidisciplinos idėjos.

Pagrindinis dėmesys skiriamas klausimui, kaip Samarqandis, atrinkdamas, komponuodamas ir interpretuodamas Korano eilutes, pranašo tradicijas, ankstyvųjų mokslininkų posakius, išminties sentencijas ir moralinius pamokymus, sukuria nuoseklią etinę koncepciją. Ypatingas dėmesys skiriamas apreiškimo, proto, teisės ir moralės santykiui, taip pat metodologiniam autoriaus požiūriui į nekanonines, silpnas ir kai kuriais atvejais net sufabrikuotomis laikomas tradicijas. Tyrimas atskleidžia, kad nepaisant kompiliacinio veikalo pobūdžio, Tanbīh al-ġāfilīn pasižymi aiškia argumentacine struktūra, o žmogaus veiksmus pirmiausia aiškina teologinės etikos perspektyvoje.

Disertacijoje taip pat siekiama lokalizuoti Tanbīh al-ġāfilīn hanafitiškos teisės moralės, ankstyvosios Vidurinės Azijos asketizmo tradicijos, religinio ugdymo kultūros bei Samanidų epochos politinių ir kultūrinių procesų sankirtoje. Tokiu būdu darbas prisideda prie ikimoderniosios islamo etikos tyrimų ir parodo, kad Samarqandžio veikalas gali būti laikomas svarbia vėlesnių sisteminių islamo etikos teorijų prielaida ir ankstyvuoju jų formavimosi etapu.

LRD narė Gintarė Sereikaitė – Motiejūnė apsigynė disertaciją apie musulmonų moterų patirtis poligaminėse santuokose

Nuotraukos šaltinis: R. Pranskevičiūtės – Amoson asmeninis archyvas.

2026 m. kovo 27 d. LRD narė Gintarė Sereikaitė – Motiejūnė Azijos ir transkultūrinių studijų institute sėkmingai apsigynė daktaro disertaciją „Įsigalinimo raiška poligaminėse santuokose: etnografinis musulmonių moterų patirčių tyrimas religiniame ir socialiniame kontekstuose“ ir jai buvo suteiktas etnologijos daktarės laipsnis.

Disertacijai vadovavo prof. dr. Victor Celestin de Munck (Vilniaus universitetas).

Savo disertacjoje dr. Gintarė Sereikaitė – Motiejūnė gilinosi į tai, kaip musulmonės moterys išgyvena poligaminių santuokų praktiką ir kokiais būdais jos veikia religinių bei socialinių normų rėmuose. Disertacijoje analizuojama musulmonių moterų įsigalinimo (angl. agency) raiška poligaminėse santuokose, sutelkiant dėmesį į jų patirtis ir sprendimus religiniame bei socialiniame kontekstuose. Tyrimas paremtas etnografiniu lauko tyrimu Amane, Jordanijoje, ir virtualia etnografija, tiriant musulmonių moterų patirtis uždarame internetiniame forume. Tokia prieiga leidžia nagrinėti tiek individualias, tiek kolektyvines moterų patirtis, neapsiribojant vienu geografiniu ar socialiniu kontekstu.