LIETUVOS MOKSLO TARYBAI
Gedimino pr. 3, LT-01103 Vilnius

DĖL PRIORITETINIŲ LITUANISTIKOS MOKSLINIŲ TYRIMŲ TEMŲ SĄRAŠO

2020 m. birželio 4 d.

Susipažinę su Lietuvos mokslo tarybos parengtu prioritetinių lituanistikos mokslinių tyrimų temų sąrašu, atkreipiame dėmesį į 15 punktu išskirtą temą – „Lietuvos etninių ir konfesinių grupių istorijos, kalbų ir kultūrų tyrimai“. Tai yra viena iš dviejų temų, kuriose numatyta tirti nuo religijos srities neatsiejamus reiškinius (kitoje, pirmojoje, temoje minimos mitologijos). Draugijai abejonių kelia pasirinkta sąvoka „konfesinės grupės“. Manome, kad ją reikia pakeisti sąvoka „religinės grupės“. Toliau pateikiame argumentus.

1. Sąvoka „konfesinės grupės“ moksliniuose tyrimuose kartais sutinkama kaip sąvokos „religinės grupės“ sinonimas. Šiuo atveju ji plačiausiai vartojama kalbant apie skirtingas krikščionių bendruomenes arba religines bendruomenes, besiskiriančias įvairiais tikėjimo turinio ar praktikos aspektais, bet priskiriamas vienai religinei tradicijai (pavyzdžiui, sunitai, šiitai ir kitos islamo grupės). Lietuviškame kontekste siūloma temos formuluotė tarsi nurodo, kad lituanistikai svarbūs tik krikščioniškos Lietuvos istorijos ir dabarties aspektai, ir tema skirta išimtinai krikščioniškų grupių tyrimams. Tokiu atveju ignoruojama ir dabartinė religinė įvairovė, ir istorinis nekrikščioniškų grupių egzistavimas bei indėlis į Lietuvos kultūrą.

2. Kitas probleminis sąvokos „konfesinė grupė“ aspektas – telkimasis į išpažįstamą tikėjimą, tam tikrą jo turinį kaip svarbiausią grupę apibrėžiantį dalyką (ką nurodo ir termino kilmė, susijusi su lot. confessio – išpažinimas, prisipažinimas – bei dažna termino vartosena išpažįstamo tikėjimo prasme). Toks religinės grupės įvardijimas kitus religinio gyvenimo aspektus – bendruomenę, patirtį, ritualus, kitokias praktikas ir kt. – nuvertina kaip mažiau reikšmingus. Atsižvelgiant į tematiką, discipliną ir taikomus tyrimo metodus, konkrečiuose tyrimuose tikėjimo turinio akcentavimas yra visiškai pateisinamas, bet kelia didelių abejonių bendroje lituanistikos programos temos formuluotėje. Pastaruoju metu įvairių sričių mokslininkų tyrimuose pripažįstama, kad Vakarų akademinėje tradicijoje sąvokos „religija“ samprata taip pat buvo sutelkta į tikėjimo turinį, ignoruojant kitus šio daugialypio reiškinio aspektus; ši samprata kritikuojama kaip neadekvati ir redukcionistinė. Programos temai pasirinkus dar stipriau tikėjimo turinį akcentuojančią sąvoką „konfesinės grupės“, ne tik būtų ribojami religijos srities tyrimai, bet ir kuriamos kliūtys dalyvavimui pasauliniame socialinių ir humanitarinių mokslų diskurse.

3. Buvusiose sovietinėse ir Sovietų Sąjungos įtakos šalyse sąvoka „konfesinė grupė“, paprastai vartojama kaip junginys „etninė-konfesinė grupė“, siejasi su jose vykdyta tautybių politika ir jai įgyvendinti skirtomis klasifikacijomis bei savitą terminologiją išplėtojusia šios akademinės erdvės diskurso tradicija. Tokią vartoseną temų sąraše primena ir etninių bei religinių grupių tyrimų sujungimas į vieną punktą. Net ir atmetus ideologines sąvokos konotacijas, politinę jos vartojimo istoriją ir implikuojamas religijos sampratas, atkreiptinas dėmesys į programos siekį dalyvauti pasauliniame humanitariniame ir socialiniame diskurse (užuot liekant užsidarius posovietinės akademinės erdvės ribose), todėl kertines sąvokas derėtų pasirinkti atsižvelgiant į platesnėje dabartinėje akademinėje bendruomenėje vartojamą terminologiją.

Remdamiesi aukščiau išdėstytais argumentais, prašome Lietuvos mokslo tarybos prioritetinių lituanistikos mokslinių tyrimų temų sąraše vartojamą sąvoką „konfesinės grupės“ pakeisti į „religinės grupės“ ir religinių grupių tyrimus išskirti kaip atskirą temą – „Lietuvos religinių grupių istorijos ir kultūrų tyrimai“.

Lietuvos religijotyrininkų draugijos valdybos nariai

doc. dr. Rasa Pranskevičiūtė-Amoson, draugijos pirmininkė
prof. dr. Milda Ališauskienė
prof. habil. dr. (hp) Audrius Beinorius
doc. dr. Aušrelė Pažėraitė
dr. Eglė Aleknaitė